FiDi tinklaraštis

Paskutinės praėjusių metų dienos vakarą į mūsų gerai žinomus Sporto rūmus rinkosi  kultūringa liaudis bei FiDi atstovai. Pastarieji ryškiai išsiskyrė iš ten buvusių piliečių savo akį traukiančiais galvos apdangalais, vadinamais “padšlemnikais”.

Kai kurie netgi specialiai šiai progai užsiaugino rusiškus (kai kam labiau lenkiškus) santechniko - elektriko ūsus.

Mūsų visų nuostabai, prie įėjimo pasipiktinimų ir lietuviškojo nepasitenkinimo viskuo, kas nesuprantama ir atrodo išsišokančiai, dėl ekstraordinarių galvos apdangalų nesulaukėme ir be jokių trukdžių patekome į vidų. Viduje mus pasitiko šiek tiek sutrikusi renginio organizatorė su savo 2009 modelio akiniais. Pasikabinus striukes bei paltus ir įsimaišius tarp intelektualų, verslininkų, žvaigždžių ir kitokio plauko piliečių, buvo galima pasimėgauti skaniais užkandžiais, karštais patiekalais, normaliais ir nealkoholiniais gėrimais bei nemokamais salotiniais šalikais-kepurėmis. Žinoma, mes dar mėgavomės ir dėmesiu, kurį išduodavo visų žvilgsniai bei į mus nukreiptos kameros ir fotoaparatai. Tik retas drąsos apdovanotas lietuvis išdrįsdavo paklausti, kokiu tikslu mes ant galvų užsimaukšlinome nuostabiuosius “padšlemnikus”. Vieni galvojo, kad mes iš tankistų veteranų sąjūdžio, kiti -  kad iš statybos ir dizaino  kolegijos, bet niekas nesitikėjo, kad mes galim būti FiDi’stai. Vėliau malonus balsas iš kolonėlių, lydimas laužyto vertimo į populiaresnę nei lietuvių kalbą, kvietė visus, sočius ir nelabai, paklausyti šešių pianinų improvizacijos (iš natų, kas staiga ir netikėtai lyg Čeko Noriso smūgis sugriauna kertinį šio pasirodymo pavadinimo žodį -  improvizacija)  “Šviesos klavyrai”. Ji buvo pagyvinta publikos plojimais į taktą lyg per kokį Riaubiškytės ar Butkutės koncertą. Tai parodo ten susirinkusių piliečių nepakartojamą muzikinį išsilavinimą arba tiesiog publika, pastebėjusi, kad pianistams nelabai sekasi pataikyti į taktą (nes vieni tai skubėjo, tai vėlavo), nusprendė jiems padėti, pliaukšėdami i teisingą taktą…  Na, bet nesvarbu, nes, pasibaigus šiam pasirodymui, nuskambėjo skardūs plojimai, pereinantys į skubančius žingsnius link nemokamų užkandžių ir vyno (kuris kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai ir pasibaigė).

Dar pasisotinus ir numalšinus troškulį, balsas iš kolonėlių pranešė, kad laikas eiti žiūrėti “@Hoffman_spragtuko”, kuriame turėjo pasirodyti ir FiDi šachmatai.  Nors, mūsų nusivylimui, jie nelabai ir matėsi, tačiau kartas nuo karto galėjai pamatyti juos judant.

Atskirti nuo kitų piliečių menka tvorele, stebėjome, kaip Sporto rūmai pavirto didele scena, o ne nauju, aukštu, stikliniu pastatu šalia centro, kur būtų galėjusi persikelti kokia valstybinė institucija ar įsikurti koks prekybos centras. Na, bet spektaklis buvo gan vykęs, nors kai kas ir piktinosi G&G Sindikato suplakimu su Čaikovskiu. Tačiau manau, kad tai yra šimtus kartų geriau nei plojimas į taktą per pianinų improvizaciją.

Po spektaklio patraukėme link Katedros aikštės į VIP ložes,  kurias, matyt, iš pykčio, kad buvo atskirti tvorele, sutrypė kiti piliečiai arba tiesiog dėl didelio kiekio žmonių mes iki jų nepriėjome. Naujus metus sutikom labai efektingu “lazerių” bei fejerverkų šou ir šūksniais: ” Jau Naujieji? Taip jau kokias 2 minutes…” arba: ” O, žiūrėk, sprogo mano stipendija ir vienišų motinų pašalpos!” ir panašiais.

Bet viską ištaisė atsiradęs butelis šampano ir sveikinimai bei apsikabinimai su broliais ir seserimis FiDi’stais.

Visai laimingai grįžę atgal i Sportrūmį, sulaukėme ilgai laukto “Tabami goes The Beatles”. Pradėjome gan santūriai šėlti ir netgi sulaukėme šiokio tokio stebuklo. Ne, Lenonas neprisikėlė , tačiau jo muzika padėjo bent trumpam išgyti prieš tai vaikščiojusiam su ramentais  broliui fizikui ir pašokti su visais kartu.

Nors iki pasirodymo galo liko ir nedaug žmonių, tačiau Fools Garden’ai sutiko pagroti dar vieną dainą ir nepasididžiavę sugrojo dar dvi.

Pasiėmę striukes bei kelias taures nuo vyno, šiaip ne taip  išsiritome į lauką ir, palinkėję gero ryto, išsiskyrėme i dvi grupes: viena, kuri sėdo į Horacijų su tikslu “miegas” ir kita, kurioje buvau aš su tikslu patyrinėti, kaip gi bus gera gyventi šiais metais. Patraukėme link degalinės. Kaip žinome, dėl naujų įstatymų updeitų degalinėje galėjome nusipirkti visko, išskyrus to, ko atėjome, - skystos duonos arba kitaip vadinamų alkoholinių gėrimų.

Tačiau šiltuose ir jaukiuose Natalijos namuose mūsų Naujųjų šventimas atsigavo, varomas gerų draugų barelyje laikoma Metaxa, kuri įpūtė į mus šiek tiek energijos ir leido dar pratęsti šventę. Nors ne visiems buvo lengva,  ryte (12 val…)  visi draugiškai atsikėlę, išgėrę arbatos, išskubėjom nešioti šachmatų. Paslėpę visus šachmatus Sporto rūmuose, Horacijaus pagalba nuvykom pas Matelį valgyti bulvių su kefyru, taip bandydami pataisyti savo Metaxa ir nemokamu vynu sužalotą sveikata.

Ką gi, nusprendžiau aprašyti savo Naujųjų Metų įspūdžius ir išgyvenimus per Naujuosius Metus. Viskas prasidėjo gruodžio 31 dieną, vakare. Po pachmielingos dienos reikėjo keliauti į Naujus Metus prie Sporto rūmų. Kelionė iš namų neprailgo: linksmai bepliurpdami, su Lina atsibeldėme į Sporto rūmus su krūva “padšlėmnikų”. Ten mūsų laukė keletas jaunųjų FiDi’stų. Pradėjome dalintis vakaro atributus - “padšlėmnikus”. Po kurio laiko atsibeldė ir Donatas su Horacijumi bei kitais Fizikais. Pagaliau gavę akreditacijas, pajudėjome Sporto rūmų vidaus link. Beje, Justusas su ūsais atrodė kaip senas lenkas p…rastas.

Viduje mūsų laukė prabangi rūbinė su beždžionėmis - liokajais ir nemokami šalikai bei vynas (a, ir dar maisto nemokamai buvo). Linksmai besidžiaugiant nemokamomis gėrybėmis, buvo paskelbta Lietuvos kultūros sostinė -  Plungė (Vilnius yra Europos 2009 metams, jeigu ką). Ir prasidėjo vakaro programa fortepijonų interpretacijomis. Su visais įmanomais cirkais atsisėdę į vietas, pradėjome klausytis fortepijonų virtuozų grojimo. Kartais išgirsdavom ir aptarnaujančio personalo racijų, kadangi (bent jau aš) sėdėjome paskutinėse eilėse. Tas tikrai išmušė iš takto, nes žodžiai buvo tokie: ” Donce, ar girdi mane?”

Vėliau sekė “@Hoffman_spragtukas”,  kurį stebėjome lauke iš VIP’inio atstumo, o už mūsų buvo visi mirtingieji, už tvoros susigrūdę kaip silkės. Šiaip (bent jau man) modernusis spektaklis pasirodė įspūdingas ir vertas didžiausių plojimų, neskaitant kai kurių aplinkinių komentarų, atseit Svaras išdarkė Čaikovskį…

Po to pajudėjom srautiniu judėjimu link Katedros aikštės. Žmonių buvo daug … labai daug … labai labai daug. Po kurio laiko žlugo visos viltys pasiekti V.I.P. ložę, ir teko apsistoti silkių statinėje prieš Katedros aikštę. Kadangi stovėjome taip, kad net sunku buvo įkvėpti gryno oro, net keliomis minutėmis pražiopsojome  Naujuosius Metus ir tik 6 minutės po 12 pastebėjome, kad lyg atėjo Nauji Metai, nes Katedroje to visiškai nesijautė. Lakstė keli prožektoriai ar lazeriai (nelabai svarbu, nes visiškai įspūdžio nepaliko).  Po viso to nesusipratimo patraukėm atgal link Sporto rūmų.

Ten mūsų laukė “Tabami goes the Beatles” ir “Fools Garden”,  kurie ir buvo Bitlais. Pašėlom ir išsitaškėm nerealiai: net Simas, kuris visą vakarą buvo invalidas, su ramentais šoko kaip profesionalus šokėjas. Po 28 Bitlų dainų ir nusivylimo, kad baigėsi nemokamas vynas, oficialusis vakarėlis ėjo į pabaigą. Toliau kas kaip išsiskirstė, ir nebekomentuosiu, kas ką veikė iki tos pačios sausio 1 dienos, 16 valandos, kai vėl susirinkome prie Sporto rūmų nešti šachmatų į vidų. Bet apie tai antroje pasakojimo dalyje.

P.S. jeigu radote gramatinių klaidų šiame pasakojime, parašykite man į emailą, o ne į komentarus. Dėkui.

Va kaip po Naujųjų Metų FiDi'stai bulves kepė.

Taigi po Naujųjų Metų, sausio pirmą dieną, po šachmatų tįsimo į Sporto rūmus, nusprendėm, jog reikia nulėkt kebabų suėst, bet pakeliui Matelis apeliavo  į mūsų tautinę sąžinę ir paskelbė, jog reik bulves su kefyru valgyt, dėl to nukeliavom į baraką ir nuskutę kepėm bulves  su cibuliais ir valgėm su rūgpieniu, o ką merginos rado, bekepdamos bulves, nufotografavom.

Ir kas gi nežino vienos iš labiausiai lietuvių mylimų daržovių – bulvių? Kas jau kas, tačiau tūlas studentas daugiau iš jokio kito valgomo produkto neišspaus daugiau skirtingu patiekalų: bulvės virtos, bulvės keptos, bulvės trintos… O gal ir marinuotos ar žalios?? Na, šiaip ar taip, nebūtų fizikas  studentas, kuris nesugalvotų, kaip dar galima panaudoti šią skrandžio užpildymo priemonę. Jums reikės:

1. Vamzdžio (priklausomai nuo bulvės skersmens, todėl pirma patartina išsimatuoti turimų bulvių skersmenis, suvesti į excelio lentelę (o dar geriau -  į Originą), o vėliau suvidurkinti, surasti matavimo ir skaičiavimo paklaidas ir padaryti išvadas, kokio skersmens vamzdis yra tinkamiausias). Ilgis, priklausomai nuo skersmens, turi būti estetiškas.

2. Dviejų rankenų. Iš bėdos tam tiks ir maždaug 10 kartų mažesnio skersmens vamzdukai (pastaba: jie turi būti apimami rankomis, taigi mastelis -  1:10, gali būti pakeistas, naudojantis konstruotojo sveiku protu).

3. Taikiklio. Rekomenduojama optinis, bet tinka ir paprastas.

4. Daug oro, su dideliu slėgiu lekiančio iš kaip galima storesnės žarnos (pavyzdį galite rasti Avižieniuose) arba labai labai smarkiai pūsti.

5. Mygtuko/gaiduko (čia turi būti atsižvelgta į darbų ir aplinkinių būtybių saugos reikalavimus, taigi rekomenduojamas ir priešlaikinio iššovimo saugiklis).

6. Kokių nors krūtų vožtuvų, krūvos laidų ir dar šio bei to, ko visai netikėtai gali prireikti, tačiau dėl laiko ir vietos trūkumo į aprašymą neįtrauksime…

7. Daug diskusijų, nesutarimų, nuo kurio galo pradėti lipdymus, bandymų, tinkamo poligono.

Taigi viską sudedame į krūvą, gerai pakratome, pataisome ne ten sulipusias detales, ir štai jums naujos kartos POTATOEGUN X41 (tariasi [poteito gun‘as], liet. Bulvių šaudyklė). Įkišame bulvę į vamzdį kuo giliau, nusitaikome į varną kuo taikliau ir šauname. Nors pataikymo galimybė ir nėra didelė, kelnės iš laimės ar iš baimės pilnos gali būti tiek varnai, tiek šovėjui.

Upgreidai, lietuviškai -  tiuningas:

1. Lazerinis taikiklis
2. Griovelis iš vamzdžio vidinės pusės (kad būtų lengviau nuspėti bulvės skridimo trajektoriją)
3. Kombinuotai sujungti keli vamzdžiai
   
   (c Matelaizeris)

Laboratoriniai bandymai, atliekami šiuo prietaisu:

1. Atatrankos jėgos tyrimas. Sukišti kuo daugiau bulvių į vamzdį ir stebėti, kas toliau: bulvės ar šaunantysis nulėks sava kryptimi.

2. Išbandant šovėjo akies taiklumą ir bulvės lėkimo greitį, galima bandyti šauti į praskrendančius objektus: lėktuvus, NSO ir pan.

3.Ieškant įvairių bulvės iššovimo ir lėkimo parametrų, galima šauti vertikaliai aukštyn arba kampu į horizontą.

4. Nuožulniu kampu šaunant į tarką, atsiranda galimybė greitai ir pigiai pasigaminti tarkuotų blynų pietums.

O viso šio konstravimo, gaminimo ir varnų gąsdinimo tikslas -  Didžiulis poligonas FIDI 41 metu prie VU FF: kas išmuš daugiau EF langų?

Viskas prasidėjo taip:

Po pernykštės karčios patirties su kaklu ir nauja galva Dino ministerijoje buvo priimtas strateginis planas:

1) Svarbiausia yra išvaizda ir grožis, o tik paskui performansas.

2) Padaryti kelių dienų bandymų ciklą uodegai ir eksperimentų rezultatus palyginti su teoriniais tikslais.

Po šių svarbių politinių spredimų prasidėjo reali veikla. Atskyrėm uodegos ir galvos vožtuvus, išprendėm vožtuvų komutacijos problemas  na ir begales kitų problemėlių. Likus kelioms dienoms iki lapkričio mėnesio, buvo atlikti bandymai. Po šių eksperimentų paaiškėjo kraupūs rezultatai:

1) Uodegos valdymo algoritmas ir būdas visiškai nepasiteisina, nes  gamtoje egzistuoja toks reiškinys kaip inercija.

2) Nepriklausomas narelių valdymas, užuot suteikęs uodegai plastiškumo ir grakštumo,  veikia priešingai ir blogina bendrą vaizdą.

Išvados:

1) Būtinai turi būti stabilizuotas (išvengta inercijos) šoninis judėjimas. Atskirai pirmas ir antras narelis.
2) Šiek tiek perdarytos valdymo techninės ir programinės įrangos .
3) Naujos konstrukcijos turi būti maksimaliai lengvos ir turėti centrinius vadymo mechanizmus.

Taigi inerciją po ilgų bandymų ir skaičiavimų galima pažaboti spyruoklių sistema ir amortizatoriumi. Tačiau abu džiaugsmai turi būti pasidaryti pačių. Apie stabilizavimą Jums papasakos Matelaizeris.

Sveiki sveiki visi, kurie dabar ištroškę išgirst ką nors naujo apie Diną. O naujo pasakyti tikrai yra ką!

Pradėsiu turbūt nuo to, kad visiems, kas labiau pažįstami su Dinu, labai nepatiko, kaip jis tranko savo uodegą. Ilgai galvojom, kaip tai stabilizuoti: rašėm skriptus, stabdėm oru, dėjom atatampas, tačiau ėjo ir atėjo ta lemtinga nušvitos diena, kai mes supratom, kad išeitis gali būti pasiekta amortizatoriais! Juk mašina be amortizatorių irgi siūbuoja, linguoja nesąmoningai, o štai su gerais amortizatoriais jau viskas tvarkoje. Nebūtume mes fizikai, jei amortizatorius būtų standartinio dydžio.

Jėgos susidaro ten nemenkos ir paprastą mašinos amortizatorių jos stumdo nelabai jausdamos. Tam reikia kažko didesnio ir kalibruojamiškiškesnio. Didžiajam Avižienių lobyne mes užtikome hidraulinį cilindrą. Netrukus (gal per savaitę) Donatas parūpino droselius, perdarėm pečius, pakeitėm cilindrą, išpjovėm plokštę, apfrezavom kampus, išgręžėm skyles, sukabinom, ir -  didžioji bandymų diena! Visos sistemos nuotraukos būtų per daug erotiškos, kad jas rodytume viešai, todėl parodysime tik fidizišką amortizatorių.

Fidizižkas amortizatorius

Testavimo diena: pusto, šalta (GOMas pasistengė, kad nebūtų liūdna), drebančiom rankytėm sukam varžtukus, cilindrus, kalam štokus, sujungiam šlangutes, užpildom amortizatorių tepalu ir -  testavimas! Oplia! Uodega juda vos vos. Donatas pasukinėja droselius (tuos blizgančius daiktus virš cilindro)  - juda geriau. Netrukus uodega juda tobulai. Viso šito esmė:  judant pirmai uodegos daliai, antroji bus ~ pastovi ir nesitrankys į šonus (labai). Visi išsišiepę ir sušalę išardom meną ir paruošiam legendai Baliui (kuris virina su abiem rankom) apvirinti.

Jei su antros dalies stabilizavimu susitvarkėm gana lengvai, tai su pirmąja teko gerokai padeginti deguonies ir sunaudot elektrodų. Tie, kas matė, kaip atrodė Dino uodegos laikymas seniau, dabar truputį išsigąstų. Permainos! Tas permainas iššaukė stabilizavimui planuojamos naudoti spyruoklės. Troleibusinės spyruoklės. Troleibusinių spyruoklių sistema. Dvi troleibusinių spyruoklių sistemos. Vat tokios maždaug:

Tokia sistema nuo posūkio cilindro išsitempia gal ~15 cm. Kaip sakant, veikiant maždaug 1 tonos jėgai, jinai pailgėja 15 cm. Vat šitos jėgos pilnai užtenka, kad uodega sunkiasvorį Matelį sviesteltų šonan kaip kokį nieką. Visoms šitoms spyruoklėms tirti buvo paskirtas atskiras pusdienis, ir mes su Magirusu kilnojom įvairius ten blokus. Vat kokie turi būt mechanikos laborai. Taigi vėl tęsiu toliau! Visi pasikeitimai yra tokie:  išpjaustyta daug atatampų ir pastatytas kryžius. Į kryžių remiasi cilindras, spyruoklės. Kryžius atremtas geriausiu kampu į rėmą. Dabar ten erdviau ir tvirčiau. Visai prieš pat Kalėdas buvo išbandyta viena spyruoklių sistema. Nepaisant keleto padarytų klaidų, viskas buvo sutvarkyta, ir spyruoklių sistema pasiruošus darbui. Pridėsim antrą, sukalibruosim. Apdengsim iš naujo uodegą, padarysim naują galiuką ir valio! Dinas turės tokią uodegą, kokios pavydėtų net prieš daug milijardų metų gyvenę dinozauriukai.

Labas. Kaip jau žinojote arba nežinojote, na o bet tačiau įvyko tai, kas būna nuostabu. Taip. Tai šokiai pokiai. Tai vyko su paklaida lygiai prieš savaitę, trečiadienį, ne kur kitur, o centriuko morge. Ne, ten negyvų žmonių nebuvo, ten valgykla. O šokome mes ne šiaip sau. Galingo tikslo vardan - dar stipresnės draugystės su filologėm!

Na, nuvažiavome mes ten, jog paruoštume ką nors ar šiaip palauktume šokių aistruolių, pažiūrėtume į baltą lapą ar telefonu pašnekėtume.

Ir mums sekėsi neblogai. Mes laukėme, o belaukdami netgi pataisėme vaišių įvairiausių, jog visiem per barzda varvėtų ir burnoj visgi šį tą turėtų. Taip, ten alus. Truputį.

Ir staiga, kur buvęs, kur nebuvęs, vakaras po truputį ėmė ir pradėjo vykti. Mat žmonės rinkosi ir džiaugėsi tuo. Atėjo išdykusių fizikų bei šelmiškai nusiteikusių filologių. Visi lupo mandarinus ir šnekėjo dalykus.

O šokiai taigi ne paprasti, o liaudiški vykti turėjo. Taip ir atsitiko, mat atėjo šaunūs liaudiškų šokių išmanytojai, kad pamokytų mus, kaip reikia nelipti kaimynui ant kojos, bet trepsėti pagal muziką tam tikra tvarka, tai yra šokti.

Griebė žmonės vienas kitą tol, kol pavirto į poras. Ir, deja, paaiškėjo, jog kai kurias poras sudaro dvi moterys. Ajajai. Atėjo daugiau mergelių filologių nei bernelių fizikų…ech. Matyt, berneliai pavargo nuo gausybės moterų mūsų fakultete ir neatėjo susipažinti su daugiau moterų. Pajuokavau. Nėra pas mus fizfake moterų daug. Jie gal šiaip neatėjo. O atėję buvo kieti kaip reikiant.

Visgi šou turi tęstis, ir mes, įsikibę vienas į kito porą, trypėme taip, kaip rodė mūs šaunieji mokytojai. Skambėjo šauniai vakaro muzikanto valdomas akordeonas su galingais lietuvių liaudies šlageriais. Ir mes šėlome, kad net prakaitas išmušė veidus. Ot smagu buvo. Šakės.

Kaip žinia, dalykai baigiasi. Išmokome krūvą šokių, leidome laiką, veikdami dalykus. Kas grįžo prie mandarinų, kas šnekėjo, o kas pritaikė naujai išmoktus judesius diskotekoje.

O kai dalykai visai baigėsi ir žmonės skirstėsi namo, tai jie skirstėsi patenkinti. Taip. Vakaras pavyko (bent jau sprendžiu iš sutiktų veidų, kurie turėjo šypsenas ir sakė, kad čia buvo geras ir reikia daryt kartą per mėnesį). Nors ir pritrūkome vyriškų pajėgų, tačiau manau, jog su filologėm padraugavom tikrai šauniai ir šitaip gal net šoksim ir kitais metais. Būtų geras. Taigi iki pasitrypimo?