Viskas prasidėjo nuo to, kad šiųmetinis GOM’as stengėsi… Labai. Ir kol gerb. veteranai pūgoje laukė nežinia ko, armija fuksų jau ruošėsi užgrobti visuomeninį Vilniaus transportą. Svarbiausias ekipažo narys - alaus fuksas su pilna amunicija, savo padėjėjais.
Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad po daug metų teks įlipti į tikrą (!) maršrutinį antro numerio troleibusą, kuris stoja stotelėse, sako jų pavadinimus ir veža link fizikų barakų. Garsiai, linskmai ir girtai buvo pasiektas pirmasis tikslas, kur atvykusiesiems sušilti degė didžiulis laužas, o aplink jį, garbindami patį Diną Zaurą, šoko aborigenai. “Čia jau kažką gero reiškia - laužas dega”, - bus girdėti pirtyje. Į ją, be abejonės, sugrįžome taip pat, tik šįkart alaus fuksui reikėjo dar labiau stengtis, o kontroliere bandžiusi apsimesti pirmininkė pro veteranus neprasibrovė…
Pirtyje laukė dar daugiau aistrų.
Veteranai neišsėdėjo savo vietose, kuomet jiems (o po to ir kartu su jais) kankaną šoko žaviosios FF pirmakursės. Dar labiau pasisekė tiems, kurie laimėjo didįjį prizą - kankano bučinį, laimėję žaidimą, kuriame reikėjo atpažinti dėstytojų balsus. Kiti pergyveno, kad užduočių buvo per mažai… Bet dar buvo filologės.
O mūsų veteranes - mergaites labiausiai žavėjo alaus fuksas.
Negalima nepaminėti ir fuksų teatro, jų gautų oscilogramų ir auditorijos plojimų, prašančių pakartojimo! Aišku, vien pasirodymais sotus nebūsi, todėl buvo pristatytas dar vienas ant laužo aborigenų iškeptas siurprizas…
Elenytė! Kas ją ragavo, o kas tik šiaip džiaugėsi: “Elenytės paragauti nespėjau, bet pats kaltas - kai atėjau jau buvo likęs tik apkandžiotas šnipas ir kanopos… Bet tai - niekis”.
Kaip buvo pabaigta tuštinti šešta bačka alaus, kas, kur ir su kuo miegojo, grįžo ar negrįžo namo, su savais ar svetimais drabužiais, o gal be jų, istorija nutyli…
