FiDi tinklaraštis

Ir vėl tas metų laikas, kai visi trumpam pamiršta mokslus, darbus, kai kas net FiDi ir prisimena vieną amžinąją vertybę - šeimą. Juk, pripažinkite, nėra nieko linksmiau, kaip per šv. Kalėdas sėdėti su šeima prie televizoriaus, žiūrėti metai iš metų kartojamus filmus šeimai (Vienas namuose, Vienas namuose 2 etc.) ir… valgyti! Šalti, karšti patiekalai, mandarinai, apelsinai, šokoladas - visi Kalėdų komponentai. Nepamirškime ir dovanų, kurias dovanojame vieni kitiems, originalių linkėjimų šeimai ir draugams bei įvairiausių kitų menkniekių, be kurių Kalėdos būtų visai kitokios.

Taip, gal viskas ir skamba ironiškai, tačiau pažvelkime iš gerosios pusės - juk tai metas, kai gali pabūti su brangiausiais sau žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kad keletą dienų po Kalėdų esi kamuojamas įvairiausių virškinimo sutrikimų (štai kodėl pavydžiu žmonėms, kurie turi namą su keliais tualetais).

Linkiu visiems prisiminti, kad Jums yra brangiausi žmonės ir pasveikinti juos. Galbūt kukliai, bet svarbiausia - nuoširdžiai. Linksmų Kalėdų!

Pagaliau šiaip taip atstačiau senąją dienoraščio būseną. Kažkokiu mistišku būdu, perkeliant duomenis iš vieno serverio į kitą, pradingo dalis informacijos, tad nuplaukė kelios nuotraukos iš įrašo „FiDi istorija“ ir kokie trys komentarai (jau neminint keistų reiškinių WordPress sistemoje…).

Patarimas iš skaudžios patirties: jei darote atsargines kopijas, visada patikrinkite, ar tikrai padarėte visą kopiją :)

O pabaigai, vienas gerb. Romualdo Kašubos eilėraštukas:

Mes esame fizikai…

Mes esame fizikai, visatos džiaugsmo broliai
Ir kelias mūs - nuo atomo prie krintančios žvaigždės
Ir neišaugs be mūs jokie aukšti pastoliai
Ir diskotekose galingas garsas neskambės

Varyk pas mus, pas fizikus, brolau, ir pasijusi rojuj
Gal tik savaitę, mėnesį, o gal - kas žino - ir visus 6 metus
Džiaugsmuos, egzaminuos ar šiaip kokiam rimtam pavojuj
Tu nepamiršk, tu vis kartok
- esu aš fizikas ir
spektras mano toks fantastiškai platus.

2004 m. rugsėjo 17 d.

Nutiko vienas baisus dalykas, tiksliau, ne vienas. Buvo išniekinta gerbiama FiDi karvė. Turbūt kažkas visai pametė dėl jos galvą, tad nusprendė atsilyginti jai tuo pačiu. Karvė, žinoma, buvo operatyviai nugabenta į saugią vietą, t.y. Jungiamuosius rūmus, tačiau čia jos nuotykiai dar nesibaigė. Teisininkės sumanė pašmaikštauti ir pavogė jos galvą, o kaip išpirkos kaulijo Kalėdinių dovanų! Beje, grasinimo raštelį su žirklėmis įsmeigė ne bet kur, o į pačią karvutę!

Per FiDi posėdį buvo kuriami planai, kaip atgauti galvą ir dar pamokyti teisininkes. Kažkas pasiūlo genialią idėją padėt spąstų meškoms prie jų durų. Nuvilnija audringi pritarimai. Tačiau visos istorijos atomazga labai banali ir paprasta. Pasirodo, teisininkėms paprasčiausiai pristigo fizikų dėmesio. Ryte pas jas pasirodęs Maratas labai lengvai paėmė karvės galvą, sužeistų nėra.

Tiek naujienų iš pavojingo FiDi karvės gyvenimo.

Sunkūs laikai atėjo ne tik fizikos fakultetui, bet net ir pačiai FiDi…

Visus, su ašarom kažką darančius, netikėtai užklupo motušė sesija, o, kaip sako daktaras Mindaugas: “sesija -  kaip laisvo elgesio mergina (*cenzūra): moki - duoda, nemoki - neduoda”. Bet siūlau nenusiminti šią sunkią akirmirką ir, jei staiga netikėtai palūžtumėte, visada žinokite, kad Saulėtekio al. 41/67 Jūsų visada laukia p. Schlong Titanic Timmy, kuris visada išklausys, supras, leis išsiverkti ant jo peties, o gal net padarys erotinį pėdų masažą. Taip pat vis dar laukiami pasiūlymai dėl vakarinės dalies grupių.

Na, o asmeniškai aš sesijos metu siūlau vadovautis Olimpiniu principu: “Svarbu ne laimėti, o sudalyvauti!”

Neišsigaskit, nepradėsiu čia pasakot ilgų istorijų. Tiesiog keletas užfiksuotų akimirkų iš senų FiDi:

Fidi 13 (1980 m.)

FiDi 19 (1986 m.)

FiDi 27 (1994 m.)

FiDi 33 (2000 m.)

Prisipažinsiu - iš pradžių žiūrūjau labai skeptiškai į šį reikalą. Mane persekiojo prisiminimai apie vasaros pradžią, praleistą pas Donatą garaže, todėl jaučiau šiokią tokią baimę važiuodamas pas jį. Taigi, kažkas sugalvojo, kad FiDi metu turėtų vykti dėstytojų ir studentų šachmatų turnyras. Žinome, mes nebūtume fizikai, jei nepasirinktume pačių ekstremaliausių būdų surengti pačio lėčiausio ir letargiškiausio (čia žiūrint iš statistinio žiūrovo perspektyvos) sporto varžyboms. Projektas pradėtas, idėjos generuojamos, beliko tik mintį paversti įmateriją. Po darbo grįžau įbaraką, persirengiau, pagriebiau ratą ir išbšgom įkiemą, kur mūsų jau laukė transporto priemonė su Donatu ir Natalija viduje. Pirmoji stotelė - Senukai. Ten po ilgo stovėjimo, bandymo perrūkti vieni kitus ir apmąstymo, nusipirkome 50 metrų 30mm diametro plastikinio vamzdžio. <minties šuolis> Pagaliau nusigavę pas Donatą įAvižienius pradėjom galvoti (iš dalies tą procesą būtų galima pavadinti ir taip) kaip įgyvendinti šachmato idėja. Ratas pasirinko karkasą iš vielos, aš su Natalija prisijungėme prie jo. Donatas, jo brolis Gedas ir Tomašas sugalvojo kitokį variantą su bačkom ir pan. Taigi dvi komandos, vienas vakaras ir tikslas - šachmatai. Kol mes lankstėm vielas, kita komanda virino ilgą ir siaurą metalinę plokštę prie 1,94 m skersmens baškos.

Niekas nesuprato, kaip mes visi atsidūrėme prie vieno ir to paties projekto, tačiau šachmato griaučiai buvo sulipdyti. Niekas nemirė (nors aš ir Gedas pajautėme ką reiškia šlapiomis pirštinėmis laikyti strypą, kurą tuo metu virina)… Rezultatas patiko visiems. Štai jis:

po visų nesutarimų, debatų, įkyrėjimų vieni kitiems ir minčių šuolių mes pagaliau susiruošėme važiuoti namo ir… Matildai baigėsi kuras. Dar dvidešimt minučių užtrukome traukydami Matilda po Avižienius.

Grįždami namo užsukome įPilaitę ir suvalgėme po kebabą (jei taip būtų galima pavadinti mėsą su kopūstais blyne ir nieko daugiau), taip pat pasveikinome Nataliją su gimtadieniu. Visi, kas skaito šį įrašą prašome tai padaryti nedelsiant, jei to dar nepadarėte. Jei jau padarėte - padarykite dar kartą. Gero niekada nebus per daug… O gal?!

Vieną kartą FiDi pirmininkas nusprendė, kad fidistai nepažįsta vieni kitų taip gerai, kaip turįtų, ir kad jie dar per mažai tūsinasi. Todėl praeitą savaitgalį buvo surengta puota pavadinimu FiDi betonofkė. Džiugu, kad susibetonuoti panoro ne tik naujesni fidistai, bet ir veteranai.

Dalyviams buvo pasiūlyta įvairaus pobūdžio pramogų: valgyti mini submarinus, žaisti su kompiuteriu, eiti į pirtį. Ir klausytis gyvos muzikos! Tarpusavio supratimas ir įsiklausymas, skambant šiai muzikai (kaip vienas iš privalomų dalykų komandiniame darbe, beje), buvo taip pat įtrauktas į pramogų tinklelį.

Staiga pačiam betonofkės sūkury nutraukiama muzika, o įdėmesio centrą nedrąsiai ir įraudusiais žandukais atbėga slaptu nekaltų mergaičių draugijos pavadinimu užsikodavęs visokių lyčių trio ir paragina FiDi pirmininką išlįsti, kad ir kur jis bebūtų. O pasirodo, nekaltų mergaičių klubas nekaltai atskleidė nekaltą Donato užmačią paversti FiDi betonofkę savo gimtadienio balium! Na ką gi, buvo ištrauktos dovanos:

Vakaro atmosferai pradėjus kaisti, daug kas sumanė dar labiau pasikaitinti ir sulindo įpirtį. O tuo metu (o galbūt vėliau, kai dauguma jau klojosi patalus), viename iš kambarių paslaptingai buvo išpurkštas užrašas, kurį tik fidistas ir galėtų užrašyti. Turbūt net nereikia sakyti, koks…

O pirmininkas ką. Skraido.