FiDi tinklaraštis

Iki FiDi likus jau visai nedaug, lauke vyksta mistiniai kasinėjimai ir po truputį ima rastis 42 pasaulio stebūklo kontūrai:

Šiaip visa laika dirbo moterys (tiksliau fizikės):

Bet pastebėjus fotoaparatą, darbo ėmėsi ir vyrai:

Darbas visada buvo stebimas hiptonizuojančių įtartinų žmonių akių :] :

Laukiame tęsinių…

Raidės. Šitas žodis man jau įgriso iki gyvo kaulo ir kaskart jį išgirdus darosi baisu, pikta, liūdna ir smagu abei linksma. Jei dar nežinai, ką tai reiškia, tai skaityk straipsnį ir, jei pasiseks, sužinosi.

Kai visa šita nesąmonė įgavo pakankamai kinetinės energijos, kad jau nebebuvo galima jos atsisakyti, reikėjo pradėt kažkokius darbus. Perkelt kažką iš popieriaus į realybę. Surast visas galimas bėdas ir paskui, kaip mėgo sakyt Simas, troubleshoot’int ir debug’int. Vakare subraižiau mažą namelį - 2,5×2,5×3,75. Penktadienį susivežėm su E. V. autmošina malkas abei plokštes. Sekmadienio ankstų rytą, kuris buvo iškart po šeštadienio, kada narkomanų būrelis uostė 646 ir apsiuostęs fotkino savo genitalijas, susirinkom - gausi trijų žmonių brigada - fakultetan. Susinešėm malkas, plokštes, pjūklus, cvekus, plaktukus, gerą nuotaiką, viltį ir ėmėms darbuotis. Išpradžių pjovėm ir kalėm. Supjovėm ir sukalėm. Pastatėm ir sakėm “EINASAUKAIPČIADIDELIS!”.

Paskui dar sugalvojom, kad reikia sukt plokštes su medvaržčiais. Susukom. Tada sugalvojom, kad reik suremt visas sienas. Surėmėm. Ką gavom? Mažą. Itin super mažą trobelę.

Plokštės atsilapanojo, atsišerpetojo. Bet jas sutampėm kaladėlėm. Liko tik šaunusis stogas, bet ir stogą sutvarkėm. Net aš ant jo buvau užsilipęs biški kaladėles prisukt. Aišku apsimedvaržčiavau iš baimės. Bet apsimečiau, kad nebijau ir stengiaus atrodyt gražus ir drąsus.

Kad ir kaip niekingai atrodo ta viena šešioliktoji I raidelės, bet mes neslėpėm savo džiaugsmo ir namų statybininkų brigada įsirengė savo trobesį, kuriam visi dailiai pozavo ir džiaugės gana produktyvia diena.

Jei dar nesupratai ką reiškai RAIDĖS, tada privalai ateit balandžio 10 dieną į fizlendą, suprasi. Tik nepamiršk maudymosi paratūros!!!

Kadangi blogas toks tuštokas, o žmonių, norinčių matyti, kad mes kažką veikiam, visgi yra, tai štai keletas nuotraukų darbo eigoje ir keletas po, prieš darbus nėra, nes užmiršau, kad fotoaparatą pasiėmęs turėjau, bet buvo baisu ir netvarkinga (kada pas mus buvo kitaip?).

Kiti tuo metu darbavosi prie dinozauro, gal  ir koks įrašas po jų darbymečio atsiras.

Ankstyvą šeštadienio rytą buvo suplanuota ilga kelionė Naujon Vilnion su tikslu, kodiniu pavadinimu “Dažysim vėliavas”. O iš tiesų, kaip ir didžioji dalis darbų, vykstančių prieš FiDi, šio tikslas buvo kompanijos susibendravimas atliekant kažkokį juodą ir niekam išskyrus tikram FiDistui nesuprantamą darbą.

Prasidėti viskasturėjo anksti - 8:50 Senosios Plytinės stotelėje 18 autobuso belaukiant, deja mano laikrodis vėlavo 7 minutes ir teko glaustis pas Giedrių ir Joną mašinoje, bet geriau vėliau, nei niekad.

Mus pasitiko gerbiamas V.Rudokas ir iškart nuliūdino primindamas šlovingus laikus žodžiais “O kur bačka alaus? Mūsų laikais nė vienas darbas kitaip nesidirbdavo. Įsileidot moteris valdžion… (po to seka plati šypsena)”. Bet nieko, mes vis dar turėjom truputį vilties, kad darbai nusidirbs.

Pradėjom darbus dvi komandos, vieni anskčiau, kiti vėliau. Vėliavos dažėsi visai neblogai, tikriausiai dėl to, kad nemaža dalis komandos jau turėjo patirties dar nuo praėjusių metų.

Vėliavos nusidažė, mes pavargom, bet net ir nuovargis negadino linksmos nuotaikos beveik pilname 18 maršuto autobuse, grįžtančiame į Saulėtekį, net scenarijų muilo operai pagal stotelių pavadinimus sukūrėm besivaišindami iš 2l kolos butelio už du pem, kurio galiojimo laikas baigėsi dar 2009-ųjų rudens viduryje.

Kam įdomu kaip viskas atrodė žemiau pateikiama vaizdinė medžiaga, žiūrėkit ir pavydėkit.

Taigi, FiDi veikla intensyvėja visais frontais. Ir čia bus vakarinės dalies frontas. Kadangi mes taip nusprendėme, kad vienas svarbiausių punktų šioje FiDi dalyje yra vieta vakarinei, liaudiškai vadinama „plotu“, tai pirmiausia buvo kibta į darbus šioje srityje. Apskambinta daugybė vietų ir pasirinkom kelis adresus, į kuriuos netgi ir nuvažiavom. Pirmiausia buvom „taksi parke“. Pliusai: įspūdis visai neblogas, atmosfera pogrindinė, minusai: naujininkai (reikės snaiperių apsaugas, kas atsiremia į papildomas išlaidas), nuoma kainuoja, visur tepa dažai (šis trūkumas buvo svarstomas ir kaip galimas pliusas)

Tuomet viena ankstyvą penktadienio rytą apsiginklavę fotoaparatu iškeliavome apžiūrėti dar dviejų galimų vietų. Variantas nr 1. Užupyje esanti turbūt skaitiklių gamykla. Buvusi gamykla. O dabar laužynas. Didelis laužynas. Bet koks jausmas ten įėjus! Į viena pastatą įeini – tepalai, kitur radom šaltkalvių barą! Ir visur trupančios sienos, varvančios lubos, apsnerkštos grindys. Nuostabu!

O dar ir draugas didokas pasitiko.

Pliusai – visur daug vietos fantazijai, palyginus neblogas privažiavimas, greičiausiai nemokamai. Minusai: pikti kaimynai, mėgstantys ir policiją iškviest, trupančios lubos, krentančios plytos, atviri šuliniai, atjungta elektra ir panašios smulkmenos.

Jau minėta, bet nenufotografuota Lietuvos kino studija, dar vadinama Saulėtekio studija. Nuotraukoje matomi angarai kaip ir būtų mums skirtieji. Fone matosi policininkų bendrabučiai (va ir apsauga prie vietos). Taip pat daugybė įvairių dekoracijų (Vilius su Tomu apžiūrėjo, išbandė, sakė tiks). Pliusai: dekoracijos, puikūs angarai, nemokamai. Minusas: neleidžiama prekiauti alumi

Ir vienas netikėtas pasiūlymas: jau kažkada naudoti FiDi vakarinei Profsajungų rūmai. Vienas didelis holas, viena didelė salė ir viena vieta Mateliui-policininkui. Pliusai ir minusai dar neišnagrinėti. Bet praėjusiom FiDi turbūt kvepia.

Tingintiems skaitit: apačioj galima rast judančių paveikslėlių masyvą iš šio įvykio.

Labas rytas, sako Tau kavos puodukas, labas rytas sako skambantis telefoniukas. Šitaip atsimenu tą lemtingą rytą, kuris buvo paskirtas pagerinti (arba bandyti užmegsti) santykius su gražiojom filologėm. Bet apie viską nuo pradų.

O pradai buvo dar pernai. Būtent tada kilo idėja, kad reik per užgavėnes važiuot kept blynų. Kaip tarėm, taip padarėm - po metų nuvažiavom! Prieš tai aišku pasidarėm normalią keptuvę ir kepimo įrangą su daug kilovatų, išmaišėm tešlą (irgi ne visai tradiciniais metodais), pasipildėm balionų ir ankstų trečiadienio rytą rikiavomės mylimam kiemelyj, kur mus džiaugsmingai pasitiko stalo nebuvimas. Problemą išsprendėm - pavogėm stalą. Kai jau visai artėjo pertrauka, staigiai pasiskirstėm darbais ir pradėjom kepybą. Iš pradžių man sekėsi gan sunkiai tuos tešlos apskritimus apversti, bet praktika daro savo - po keturi šimtai trisdešimt penkto blyno juoda spalva tapo nebedominuojančia. Gedas - šaunusis riezako meistras - puikiai kaitino keptuvę, o pirminkė gerai dozavo tešlą.

Taip laimingai mes iškepėm 500 blynukų, padalinom jos gražiojom filologėm, kurios, tiesa, atėjo pavalgiusios ir gan vangiai vaišinos, bet prieš Viliaus, Rapolo ir LeBroniaus žavesį joms atsispirti buvo neįmanoma. Blynai sėkmingai išdalinti.

Turbūt negražiai įsidėjo.

Vėliavų karpymas, arba kaip FiDi rūsys tapo cechu…

2010 vasario 25d. i FiDi rūsį sugužėjo minia dirbti nusiteikusių žmogelių. Kas karpė medžiagą, kas degino kraštus, kas kalbėjo, o kas šiaip akis ganė į gražias merginas. Vėliavom buvo sudorota 315 m. medžiagos, iš kurios turėtų gautis +- 525 vėliavos. Darbas vyko sklandžiai su karštos arbatos pertraukėle.

Dirbti reikia linksmai!

Štai kaip dirba profesionalai

Vėliavos sukarpytos ir apdegintos per +-3.5 h. Ačiū visiems dirbusiems, o ypač Robertui už karštą arbatą ir sausainius. :) Laukite tęsinio….