FiDi tinklaraštis

Taigi, po sniego šalinimo operacijos, prasidėjo darbai prie medžio centro aikštelės kampe tūnančio filologių siaubo…

Dino kojos

Yra toks “baleriniškas” posakis: kokios kojos, toks ir šokis.  Pasinaudoję šio posakio suteikta logika nusprendėme padaryti plastinę operaciją.

1. Vienu gražiu chirurgo mostu  buvo pašalinta negaluojanti Dino širdelė ir kreivos kojos.

Seselė dangsto Dino širdelę, fone matomos amputuotos kojos

2. Kojos pergabentos į FiDi slaugos rūsį ir nulupta sena oda.

Miklios seselių(fuxų) rankos nudyre senąją kojų dangą svėrusia 2 tonas

3. Laukite tęsinio…

Dino širdelė

Visi tikriausiai prisimena skaudų milžino kritimą, sukėlusį skausmo ir  Matelio raudų bangas. Taip jau gyvenimas susisuko, kad Dino Zauro širdelė nerodė jokių gyvybės ženklų. Tad šiais metais nieko nelaukiant buvo nuspręsta ją išimti ir patikrinti kas ten negerai.

1. Pačios operacijos nuotraukų nėra nes iškėlimo metu nebuvo laisvų rankų.

Štai kaip atrodo ertmė kurioje pūpsojo širdis

2. Stebuklingu transportavimo būdų nefunkcionuojantis organas atgabentas į FiDi slaugos rūsį.

Nubraukiamas prakaito lašas

3. Atgabenus (vos ne vos) krovinį į vietą pradėti ardymo darbai.

Ardymo pusiaukelėje

Išardžius pasirodė milijonai bėdų… Pikti nykštukai suniokojo alkūninį veleną, viena cilindrą, sunaikintos tarpinės… Preliminarios remonto išlaidos: neišsimokam…. Padėtis be išeities…

NAUJOS ŠIRDIES ODISĖJA

Pasirodo likimas nuo musų dar nenusisuko, vieną gražią diena surandamas donoras musų mirtininkui. Tad nieko nelaukiant 3 drąsių vyrų ekipažas apsiginkluoja priekaba iš Lukoil ir leidžiasi į 400 km. ilgio užduotį pargabenti naująjį gyvybės agregatą.

1. Ankstų rytą, pilni vilties išsiruošėme į kelią.

Ekipažas:

Už vairo: Narsusis Vilius, Navigacija: Sumanusis Aivaras, Darbinė jėga: Miegantis Bushasz

2. Nukeliavę į Raseinius radome daugiau negu tikėjomės, gražuolis su visais laidais, babinom, oro filtrais ir kitais atributais. Tad nieko nelaukdami pakrovėm į priekabą, nuplovėm, padėkojom Gerajam Aivaro tėčiui už pagalbą ir išdūmėm namo.

Pakeliui namo

3. Po ilgos ir varginančios kelionės šitas sušalęs ir apsnigtas meno kūrinys atkeliavo prie savo naujosios darbo vietos.

Štai jis visų savo apsnigtu grožiu

Likus 20km iki keliones pabaigos paskambinome darbštiesiems Fuxams, kurie mus pasitiko apsiginklavę lazdomis ir grandinėmis. Bandymai užvesti vietoje baigėsi nesėkme nes plaunant į svarbius elektros elementus buvo pripusta vandens, tad naujoji širdelė keliavo į FiDi slaugos rūsį. Kelionę mums bandė sutrukdyti skaičiavimo centro fėjos aiškindamos kad mes ištepsime “kultūringai išplautas grindis”, bet tai mūsų nesustabdė, apsiginklavome naujuoju V8 agregatu, prasiskynėme kelia pro piktąsias fėjas ir laimingai be didesnių nutikimų pasiekėme rūsį.

The Beast Is Alive!!!!

Parsinešėm vos ne vos ta +- 400 kg. džiaugsmą į rūsį, palinkėjom saldžių sapnu ir išsibėgiojome pamiegoti po ilgos darbo dienos pilnos nuotykių ir džiaugsmų. Kitos dienos rytą, studentiškais matavimais apie 10h, susirinkom prie naujojo agregato, sujungėme laidelius, pykšt pokšt ir štai ką gauname:

Kad naujoji širdelė nepradegintu tarpinių ir nenutiktų kas nors netikėto aš labai atsargiai, su dideliu nerimu leidau jai dirbti.

Šiuo metu tiek naujienų, darbai planuojami vykdomi, likite su FiDi blogu ir sužinokite visas naujausias žinias apie naująjį Dino Zauro gyvenimo etapą. :)

Taigi viskas vyko ankstyvą šeštadienio rytą, kai visi dar miegojo skaniuoju šeštadienio miegu ir net nesiruošė keltis. O darbštūs fizikai kėlėsi ir vyko prie medžio centro kovoti su sniego spąstais, kurie buvo įkalinę mūsų mylimiausią gyvūnėlį Diną Zaurą. Nuvykus šiek tiek nuliūdome išvydę, kad esame tik trise, bet supratę, kad darbas pats nenusidirbs grėbėme šiūpeles ir kibome į darbą. Įpusėjus atkasimą išvydome už tvoros vieną pažystamą veidą nešiną, net dviem sniego šiūpeliavimo įrengimais. Tai nieko nelaukę griebėme ją už pakarpos ir pristatėme prie sniego pusnies.

Pabaigus kasti sniegą ir pradėjus ruošti įrankius darbui, pasirodė likusieji darbštieji kolegos grįžtantys iš vestuvių tik dėja vestuvių pyragą kažkur pamiršo. Užtai Broniui paskyrėme bausmę t.y. pakišome po Dinu ir liepėme atsukti kardaną…

o Matelis pamatęs nukastą sniegą ir apsidžiaugęs jo gausa  sudeklamavo labai gražų eilėrašty apie fidi.

Pasakius kalbą iškart pasijutome labai laimingi ir kupini jėgų, tai Arūnas nieko nelaukdamas kibo į sunkiausią padangos ridenimo rungtį, ir įrodė, kad greitai įveikti ją gali netik Žydrūnas Savickas.
Pasportavę visi čiupome įrankius kurių greitai pritrūko ir kibome į darbą. Kas Dinui kojas demontavo, kas juo uodega apnuogino, treti ruošė variklį  ekskursijai į fizikos fakultetą…. Darbo netrūko ir neteko liūdėti…
(P.S. Ačiū Evai už arbatą.)

O čia pristatomas per FiDi veteranų pirtį pirmą kartą parodytas Fuksų kino filmas.

Famas Films Studio pristato:

“Randant Fizikus”

Pirma dalis

Antra dalis

Kaip ir visi kiti mano įrašai fidi bloge, taip ir šis gimsta visiškai ne savo noru ir juo pasakyti aš nieko nenoriu, tam visiems, kam neįdomu, kas būna, kai bandai barake per savaitgalį išgerti 120 litrų alaus, toliau galite ir neskaityti.

Rytas po pirties. Su keletu fuksų ir pirmu ar antru 45 grįžtam iš pirties. Visi linksmai ir bybiais apipaišyti, bet pavargę, pareinam  savo gimtan barakan ir puolam miegotis. Dienos vidurys po pirties,  į 11 kambarį suvežami maisto likučiai, netrukus pasirodo fuksus-pivonis, nešinas žinios, kad liko šiek tiek alaus, reik damušt.  Dar visi drebantys griebėm tą tuščią (gal 20 litrų tebuvo joj jau) bačką, angliarūšgtės balioną, šaldytuvą, atvilkom į tą gėrio pilną 11 kambarį ir pradėjom dirbti. Kvietėm visus, ką atsiminėm į šį sunkų darbą.  Tuščia bačka baigėsi per sekundę, kaip ir mano atmintis. Visas kitas turinys yra sukurtas ir yra viškas melas.

Toliau sekančiu tekstu galima ir netikėti

Antra bačka, kuri buvo atvilkta pas mane tam, kad vieno žmogaus panelė neišsigąstu, staiga ėmė leisti alų, mes greitai permetėm šlangą nuo tuščios bačkos ant tos ir ėmėmės dirbi toliau. Nors lengvai atsigaivinę alaus likučiais, jau traukėme link miego, o prieš miegą darėme įvairius darbus, kurie buvo skirti prikelti jau mirštančiai FiDi idėjai, bet visus darbos teko traukti ir gelbėti alaus. Mes gėrėm, ir kvietėm draugus, ir blogiui* siūlėme alaus, ir dirbom patys smarkiai, bet juk negali eilinis žmogus išgerti krūvą alaus ir visiškai nejausti alkoholio poveikio!! Mes truputį apgirtome. Galbūt norėjosi ir muzikos garsiau paklausyti, ir pačiam padainuot, bet, kaip žino kožnas barako gyventojas, - nevalia. Tai mes toliau pašnibždomis sėdėjome ir sunkiai dirbome. Žmonės ir vaizdai mano akyse keitėsi vos ne kaip toj dainoj iš “archeologinės lietuvių estrados” (c) Kašuba - …keitės ir miestai ir veidai.. Bet dalis išliko iki galo ir dirbo net ir tada, kada blogis atėjo ir pasakė, kad gana. Ar mes kokie pienburniai, kad mestume tokį atsakingą darbą ir eitume gult. Mes tik nusprendėm, kad laikas keisti dislokacinę poziciją ir pabėgom į 47 baraką, ten nėra blogio. Mes taip manėme. Atėjo blogis ir ten. Tuo metu vienam iš ištikimų darbuotųjų trūko kantrybė ir jis išrėžė visą tiesą jam į akis.

“Tu, blogi” - tarė tvirtasis darbininkas - “esi spintoj gimęs ir augęs, dėl to taip ir p*si visiems protą. Tu girdėdavai, kaip tavo draugai, kurių tu neturėjai ir neturėsi, žaidė kieme, bet pats negalėjai prisijungt, nes spintoj uždarytas buvai!”

“Tyčiokis, tyčiokis” - atrėžė blogis ir pasikvietė drąsujį tiesos skleidėją pasišnekėti su ŠALČIU. Drąsuolis nesidrovėjo, ir pašnekėjo su juo gražiai, tačiau, kaip žinia, žmogus nėra tobulybė, tad drąsos ir atminties sandauga yra konstanta. Žinant, kad drąsuolis drąsos turi pankamai, nesunku įrodyti, kad jo atmintis trumpa. Ką sakė Šaltis buvo sėkmingai užmiršta.

Darbas tesėsi, mūsų ego buvo įžeisti. Kelias liko tik vienas - grįžti į išsvajotąjį 11 kambarį ir tęsti.

Darbininkai kėlėsi ir miegojo, keitėsi ir ištikimai dirbo, kol buvo patvarkyta antrojim, o paskui ir trečioji bačka.  11 kambarį aplankė žmonės, net nematyti nei barake, nei fizikų tarpe. Jei tiesiog plūste plūdo išgirdę šią darbo šauksnią. Daug buvo šnekėta, daug pasakota, daug mokymų pravesta. Ne kiekvienas viską darė gerai:  tai bokalas iš rankų iškrisdavo, tai būdavo pamirštas padėtas kur. Tik kilimas, visgalis, gėrė viską ir be klaidų. Sakoma, kad tas kilimas per du metus yra sugėręs tiek, kiek joks gyvas padaras negalėtų išgerti per visą savo gyvenimą.

Pagaliau atėjo ta lemtinga minutė, kai darbas buvo baigtas ir trečioji alaus bačka nustojo leisti alų. Visi džiaugėsi ir miegojo, net neįtardami, kad pas juso jau skuba Šaltis, apsiginklavęs canon fotoapratūra. Net jis nenorėjo praleisti to kas čia buvo, tačiau buvo išvykęs ir grįžti nespėjo. Dėl to labai supyko, pažadino 11 kambario sargus, atrašė pizdi jiems, ir kadangi užėmė viršesnę vietą, pašalino iš tarnybos. Tuo pačiu dar nusifotgrafo tris bačkas, visur skraidančius bokalus ir 4 dėžes užsivesusių butelių. Išėjo supykęs, kad nieko paragauti supykęs ir visiems skundėsi, kad to barake dar matyti neteko.

O kaip baigėsi ištikimiems 11 kambario sargams? Visiškai baigėsi.

* blogis - spintoj gimęs ir augęs bendrabučio prižiūrėtojas.

Kaip skelbia pavadinimas, besisiejantis su šiųmetinės FiDi veteranų pirties tematika, prisiminsim tai, kas vyko ne taip ir seniai - šį savaitgalį. Kaip ir kasmet FiDi „N“ OK komitetas vyresniems ir labiau patyrusiems veteranams organizuoja pirtį, kurios metu visi susėda, prisimena senus laikus, pasigiria vieni kitų bėdomis ir paliūdi, kad vis dar atsiranda tokių, kuriems sekasi, o svarbiausia  - suvartoja ne vieną litrą alaus liežuviui atrišti.

Pasiruošimas pirčiai prasidėjo dar rugsėjo ar spalio mėnesį. Laiko pasiruošimui lyg ir nemažai, tačiau koks rezultatas? Pabandysiu trumpai apžvelgti tai, kas vyko pirties metu.

Viskas prasidėjo dar fakultete ir Kamčiatkos barakuose (nr. 41), kuomet pasiruošusi sunkiam vakarui fizikos studentų kompanija prisikrovė mantos į automobilius ir išskubėjo į pirties vietą - Zujūnus. Kadangi važiavom gausus būrys, netilpusieji į automašinas turėjo pasinaudoti viešojo transporto teikiamais nemalonumais ir belstis į kitą jau nebe visai Vilniaus galą.

Atvažiavom keletu valandų anksčiau, o gal geriau sakyti keletu valandų per anksti, nes, viskam pasiruošę, vis dar laukėm atvažiuojančio autobuso su veteranais.

Nekantraujantis Justusas ir nekantraujanti kasininkė, kuri kiek vėliau labai patiko veteranams (mes turime jos telefono numerį, tad galit kreiptis :) )

Nukrautas vaišėmis baras po truputį pildėsi sklidinais bokalais alaus, kas priviliojo pirmininkę, ir du alaus fuksai puolė ginčytis kuriam gi teks garbė aptarnauti

Draugiškas merginų pasisėdėjimas prie stalo

Linksma FiDi fuksų teatro filmo peržiūra kompiuterio ekrane

Ar šis jaunuolis nieko neprimena??

Keletas nuotraukų tiesiog prisimenant tai, kas vyko tąnakt.

Kol visi linksminosi, vienas (kaip visad žavus ir pasidažęs) vaikinas miegojo ir miegodamas nieko nenutuokiančias jaunas fizikes bandė kabinti, deja…

Kaip visad neapsieita be besimezgančių meilės romanų…

…kiek vėliau virtusių tikrų tikriausiais meilės trikampiais

Tačiau ne visiems sekėsi atrasti tikrąją meilę ir teko liūdniems keliauti namo…

<

Baigėsi viskas šokiais ir linksmybėmis už stalo

Pabaigai reikėtų tarti žodį, kad buvo visko: ir liūdesio dėl negauto pakvietimo, ir džiaugsmo, kad pagaliau viskas baigėsi, ir ištampytų nervų, kuomet „suk kairėn“ dažniausiai reiškė „suk dešinėn“, ir iš gyvenimo ištrintas savaitgalis, ir kvietimas pasikalbėti vyriškai niekam nematant, ir slapta kažkieno rankose atsidūręs juodas markeris…

Bet smagu buvo visgi.