Taigi džiugusis paskutinis savaitgalis prieš FiDi. Kol Bulviašaudis, rikšos ir juostelės buvo daromi FiDi rūsyje, mudu su Kaminu aikštelėje prie fakulteto gimdėme gyvą stalo futbolą. Mintis tokį gimdyti kadais kilo bežiūrint į didžiąją Sportrūmio salę, tiksliau begalvojant, kaip tą erdvę užpildyt per Vakarinę. Bet susiklostė, kad didžiosios salės mes negavome, tai futbolas keliauja į Dieninę dalį.

Stalo futbolo esmė:  žaidėjai išsidėstę linijomis, “petys į petį”, atstumai tarp žaidėjų daugmaž nekinta, o priešais esančios eilės negali susikirsti.  Šiems reikalavimams išpildyti sugalvota ir pasitelkta tokia sistema: įkasti stulpai (pušiniai rąstai iš Nemenčinės girininkijos) į žemę, prie jų rišama virvė, ant kurios slankioja santechninis vamzdis.  Prie vamzdžio rišami žmonės “xamutiko-reguliuojamo dirželio-special stanikėlių” sistema. Taip palaikomas daugmaž vienodas atstumas tarp vienos linijos žaidėjų.  Stanikėlius siuva Živilė. Sistema patentuota, tai jei norit pajust, kaip ji veikia, ateikit balandžio 4 d. į Saulėtekio alėją.

Prisižvejoję daugybę ilgintuvų (kiek tai įmanoma šeštadienį fakultete), gręžėm, kišom rąstus, trombavom, atramas tvirtinom. Ir testavom. Kaip viskas atrodė – Ovidijaus-Vidijaus reportažas: