DRĖMELIO PALIKTI

Rytas po pirmo FiDi 46 posėdžio. Mano akys atsiveria, galva irgi truputėlį veriasi, bet nedaug. Koja nukrenta ant žemės, kūnas pakyla, aš jau sėdžiu. Dėl mano protui nesuvokiamų priežasčių mano lūpos išlemena: ,,Žygi, nuvežk mus į chemijos paskaitą“. Žygis lėtai atsisuka į mano pusę, porąsyk nusiperdžia, pritardamas mano rudajai simfonijai, ir sako: ,,NE, dar NE – ne tu vienas dar girtas“. Girti – negirti, bet į paskaitą reikia, mat Žygis iš vakaro prisišnekėjęs, panelei Olei jis prižadėjęs, o gal greičiau susilažinęs, kad mes būsią chemfake paskaitoj, nekreipiant dėmesio į jokias girtaplinkybes. Taigi tąkart teko pabūt paprastais mirtingaisiais ir pasinaudot vielabraukio nr.2 paslaugomis.

Štai mes jau chemfake, kur atsiduoda lyg ligoninėj ar vaistinėj, nepaisant to mūsų pachas permuša viską. Sėdim pas dėdę chemijos dėstytoją pratybose, skaičiuojam koncentracijas. Aišku nėra lengva spręst tuos uždavinius, kai iš vakaro darėm laborą su koncentracijom… Suskamba mano išmanusis telefonas chujovei. Jis teigia, kad su manim bando susisiekti Ingrida B.. Ir tada galvoje šmėžteli mano frazė, pasakyta Ingridai prieš porą dienų: ,, Ačiū, saugosiu drėmelį kaip savo akį“. Šiek tiek  sunerimęs, bet tingėdamas keltis nuo kėdės, pakeliu ragelį vidury paskaitos ir klausau, ką man pasakoja iš kito galo. O Burbaitė teigia, kad jai reikia drėmelio iki keturių, nes va ji gi prižadėjus drėmeliuką mūsų naujajai sekretorei Silvijai, o jai paskaitos baigiasi ketvirtą ir reikia lėkt namo graviruot butelio, nes ryt kažkokio jos draugo gimtadienis… Pokalbis baigtas. Šikna truputėlį dega, bet tik mažumėlę. Matomai man drėmelis jau nerūpėjo posėdžio pabaigoje, todėl su Žygiu nusprendėm susitrumpint chemijos paskaitą ir važiuot į rūsį paimt drėmeliuko. Įtemptai laukėm pertraukos, kada galėsim tuneliuot iš paskaitos. Belaukiant nejučia ranką įkišau į kišenę. Ten kažkoks pagaliukas. Per mažas, kad būtų mano. Supratau, jog tai kažkoks svetimkūnis. Susidomėjau ir išsitraukiau pažiūrėt. Na va, turiu dar vieną bėdelę, nes tas pagaliukas – nulaužtas drėmelio grąžtelis. Teko pakoreguot savo kelionės planą, įtraukiant stotelę –,,Žirmūnų senukai“. Sulaukėm pertraukos. Movėm į trūliką. Po poros persėdimų atsidūrėm prie ,,Senukų“. O tie velniai nepardavinėja tokių grąžtelių, kaip man reikia, po vieną. Teko pirkt komplektą ir išleist visą savo kitos savaitės biudžetą – 16Lt59ct. Nusivyliau savo materialiniu nuosmukiu ir kartu su Žygiu važiavau fizfakan. Nieko nelaukdami nuskubėjom FiDi rūsin. Ten drėmeliuko nėra. Atsisėdom ant sofutės. Pradėjom skambint visiem, galėjusiem žinoti drėmelio dislokacijos vietą. Visų istorijos buvo kažkuo panašios, nes niekas nieko dorai neatsiminė, kai posėdis buvo įsibėgėjęs. Va šitoj vietoj jau pradėjau manyti, jog reikės dar syk ,,Senukus“ šiandieną aplankyti. Tik jau ne grąžtelio, o naujo drėmelio. Pakilom nuo sofos, užrakinom rūsį ir išlindom laukan. Ten sutikom poną pirmininką Dambrauskų Tomą ir aLinį. Klustelėjom ir jų apie prarastąjį, bet nieko naujo, ko dar nebūtumėm girdėję anksčiau. Taigi aLinį palikom prie univero, Tomukas prisijungė prie paieškos ir nuskubėjom į baraką. Kodėl nuskubėjom? O todėl, nes Dovis suteikė mum vilčių. Jis tikino, na ir aš šiek tiek atsimenu, kad kai aš grįžau vakar barakan niekur neradau savo raktų, todėl nusiverčiau vidury bloko, įsitaisiau į pozą pusiau gulomis ir pradėjau kraustyti savo kuprinę. Dovio teigimu aš galėjau drėmeliuką kur nors šalia numest ir palikt. Įdomus faktas tas, kad raktų aš nė nebuvau pasiėmęs, bet tada nebuvau pajėgus tai suprast. Na mes jau barake, bloke drėmelio nė kvapo, pas mane kambary irgi, aLinio kambarys tuščias ir užrakintas. Pradėjau galvoti, kad kažkas nusprendė priglausti drėmeliuką. „Tūkstantis kotų tokiam į burną“, galvojau aš. Nelabai nudžiugę, aš, Žygis ir Tomukas, susėdom pas mane kambary. Paklausėm geros muzikos. Bent tai pakėlė nuotaiką. Dambrauskutis nusprendė padaryt tokį pat manevrą, kaip ir mes su Žygiu rūsy – skambino visiems, kam mes nepaskambinom. Istorijos vėl panašios. Bet skambutis Ramūnui atgaivino mūsų sielas.  Jis pasakojo taip: visi išeidinėjo iš rūsio, Gedas nebuvo pajėgus ištraukti drėmelio iš rozetės ir perdaug dėl to nepergyveno, todėl aLinis jį paėmė ir įsidėjo į savo kuprinę, kad saugiai parneštų į baraką. Mes dar bandėm ginčytis su Ramūnu, nes aLinis jau anksčiau sakė, kad apie drėmelį nieko nežino, tačiau Ramūno argumentai buvo svaresni. Nusprendėm vėl skambinti aLiniui. Mes jam ir sakom, kad drėmelis pas jį kuprinėj, jis sako, kad ne, mes sakom, kad Ramūnas teigia kitaip, ir tada seka įdomi aLinio frazė: ,, Na gali būt, aš nelabai ką atsimenu“. Na va kaip gyvenime būna. Prisakėm aLiniui kuo greičiau grįžt į baraką, kad atrakintų kamabarį.(Dabar trumpas intarpas į paieškos istoriją, nes jau keturios. Drėmeliuko nunešt nespėjom, aLinis nespės grįžt taip greit. Taigi susitarėm su Silvija, kad atvešim jai drėmelį, kai tik pavyks jį paimt iš aLinio kuprinės. Intarpas baigtas.) Show must go on. Taip jau išėjo, kad aLinio kambariokas Andrius grįžo anksčiau. Įvirtom visi į kambarį. Kuprinės neradom ir ten. Pagalvojom, kad aLinis pasiėmė kuprinę su savim ir yra toks glušas, jog nesupranta, kad kuprinę gali patikrint ir būdamas univere ar pakeliui namo. Nusprendėm vėl skambinti jam. Bet tuo metu aLinis jau čia. Be kuprinės. Tai gaunas va taip. Aš pražaidžiau drėmelį, aLinis jį priglaudė ir paskui pražaidė savo kuprinę… Na dabar jau ieškom kuprinės. Prieinam vieningos išvados, kad kuprinė bus likus pas alaus fuxą Poviliuką. Nusivelkam iki jo kambario. Užrakinta. Alinis skambina Poviliukui. O tas jau prie chilo tilto, trūlike, pakeliui namo. Na, mum dabar reikia ne Poviliuko, o užeit pas jį kambarin, todėl alinis teiraujasi, kada grįš alaus fukso kambariokai. O tie pasirodo jau namie. Nevilties apimtas aLinis klausia labai absurdiško klausimo, turint omeny tai, kad Poviliukas trūlike: ,, Gal turi kam perduot kambario raktą?“. Dar juokingiau buvo tai, kad Povilo atsakymas buvo teigiamas. Šalia jo sėdi Rimantė, kuri važiuoja į Šiaurės miestelį. Todėl Poviliuks paduoda raktą Rimantei, mes susiskambinam su ja, susitariam susitikt Šiaurės miestely. Aš, Žygis, aLinis, Tomukas ir Andrius sėdam į ORION‘ą ir lekiam Šiaurės mietelio link. Būdami visai šalia jau mezgam ryšį su Rimante. Ji pakelia ragelį ir sako: ,, Ai, į Šiaurės miestelį nevažiavau, esu prie Šilo tilto ,,Iki“, laukiu jūsų“. Na kągi, eilinis mūsų kelionės posūkis. Po kiek laiko atsirandam sutartoj vietoj, prigriebiam raktą ir skubam atgal į barakus maksimus. Aišku būtų per gerai šiai istorijai, jei iki namų nuvažiuotumėm be jokių kliūčių. Prie klinikų kažkoks sumautas kamštis. Avarija. Būtų buvę visai nelinksma, jei nebūtų buvę juokinga. Du vyrukai stūmė fordą su sumaitotu priekiu į gretimais esantį kiemą. Jie manė, kad vairuotojas neveikiančiai transporto priemonei yra nebūtinas, pakeliui pasitaikė nuokalnė, pasitaikė dar ir kitas automobiliukas. Džiaugiasi dabar tas fordukas, nes jo galas toks pat kaip ir priekis. Kamštis prasiskirstė ir grįžo įgula į barakę. Užlipom į trečią aukštą, su daina atrakinom Poviliuko kambariuką, radom aLinio kuprinę, kartu ir drėmelį. Sėdom atgal į autotransporto priemonę ir Žygis mane su Dambrausku pamėtėjo iki Fabų McDonald‘o, kur mūsų jau laukė Silvija. Tada jai pastatėm čyzburgerį. Labai maloniai pabendravom, artimiau susipažinom su sekretore. Išėjom į lauką. Apkabinom Silviją ir išleidom namo. Su Tomuku sėdom į viešojo transporto priemonę ir patraukėm link barako.

Pagalvojom, jog verta buvo stengtis, nes tas nelaimingas drėmelis atvedė mus pas McDonald‘ą… Ne ne, pas Silviją.

Istorija paremta G. Kyburio prisiminimais ir draugų pasakojimais