FiDi artėja, ir darbai juda. Šiąnakt padariau trečią ir paskutinį skysto azoto talpyklos variantą. Pirmasis buvo pabandymams ir visai kitokios konstrukcijos. Antrasis jau kaip ir geras, bet, įklijavus į jį superlaidininką, azotas skalavo tik viršutinę pusę, taigi ne visas superlaidininkas atvėsdavo iki reikiamos temperatūros.
Vakar, tik sulaukęs, kai nusileis saulė, čiupau dar vieną gabalą ekstrudinio polistireno, flomasterį, liniuotę, paskutinius atšipusius peiliukus, švitrinį popierių ir lituoklį. Jau žinojau traukinuko formą, visus vidinius kambarėlius ir kamurkes mintinai, taigi išdrožiau išorinę formą mintinai. Toliau sekė atsakingiausia dalis – lizdas superlaidininkui ir ertmė azotui. Išpjauti peiliuku vidų pasirodė ne taip jau paprasta. Teko naudoti lituoklį, kurio galas negailestingai užlenktas ir suplotas, kad būtų aštrus kaip peilis. Tokiu karštu peiliu galima pjauti sunkiai pasiekiamose vietose. Superlaidininkas klijuojamas tik viršutinės pusės kampais. Iš šonų padaryti kanalai, kad kontaktas su azotu būtų iš visų pusių. Vidinis paviršius padengtas klijais, atspariais skysto azoto temperatūrai.
Toliau tais pačiais klijais suklijuojamos abi dalys. Lieka tik 2 mažos skylutės, skirtos azoto papildymui ir garavimui.
Ir štai, pagaliau, beveik baigtas rezervuaras. Beveik, nes reikės dar pašlifuoti ir užapvalinti dugną.
Pagalvojau netgi, kad galima būtų iš putoplasto išdrožti dar gražesnę formą su visom detalėm, nudažyti, ir tada išvis nereikėtų to sunkaus plastikinio išorinio korpuso.
Šiandien viską išbandžiau ir drįstu teigti, kad gavosi neblogai. Įvertinkite patys:
Naujausi komentarai