Praėjo vienas džiaugsmas – atėjo kitas.

Kažkaip visai netyčia susišvietė, kad būna atvirų durų dienos (susišvietė dieną prieš jas). Tai duris atvėrė ir šlovingasis FiDi kubas, kuris iš esmės yra stačiakampis gretasienis arba stačiakampoidas. Ten sėdėjo alaus fuksas ir aš pats. Sulaukėm begalės, gal kokių 25 žmonių, tai visą laiką šildėmės raudonąja ir gintarine arbatom.
Bet apie viską nuo pradų.

Iš pono misterio dekano ar pono misterio prodekano buvo gautas žodinis pranešimas, kad vieta prie rūsio turi būti išgrąžinta. Susitarėm visi apie trečią, pusę keturių susirinkti prie rūsio ir daryt tvarką. Susirinkom Justusas ir ašelei, dar radom Laurą, kuri sėkmingai šventė gimtadienį kažkieno, gal net ir savo. Kadangi buvom du, o rankos mūsų niekad nenusvyra, ėmėmės darbo! Kaip sakant viens du ir viskas (viena valanda, antra valanda ir viskas). Smulkinom nereikalingas medžio atliekas, dideles bandėm išsaugoti. Viskas atrodė plius minus šitaip.

Darius daro tvarką

Vėliau prisijungė ir Eglė, Birutė, Agniežka abei Darius. Padėjo šauniai jie tvarką aryti ir atėjo posėdis, po kurio nereikalingi dalykai buvo saugiai ir draugiškai išnešti ir paaukoti plazmos dievams.

Prie laužų prie laužų tu mane prisimink

Tvarkelė buvo ir laukėm atvirų durų dienelės. Ir atvėrė kubutis mūsų duris. Ryte su Šarka atėjom ir džiaugėmės, kad elektrą padarėm gerą viduj (per kokį milioną valandukių).

Atvėrėm duris visai šalia filosofų

Viduj buvo puiki nuotraukų paroda iš FiDi 42. Ir net buvo susidomėjusių, net tokių, kurie sakė, kad ateis buvo. Visokių buvo. Tai smagu buvo. O kai viskas baigėsi, mes dar ten pasidžiaugėm puikiuoju savo trobesiu. Visai neliūdėjom, visai linksmi sėdėjom. Gerai buvo. Neteko gailėtis.

Lauksim kitų metų, čiau.

Raidės. Šitas žodis man jau įgriso iki gyvo kaulo ir kaskart jį išgirdus darosi baisu, pikta, liūdna ir smagu abei linksma. Jei dar nežinai, ką tai reiškia, tai skaityk straipsnį ir, jei pasiseks, sužinosi.

Kai visa šita nesąmonė įgavo pakankamai kinetinės energijos, kad jau nebebuvo galima jos atsisakyti, reikėjo pradėt kažkokius darbus. Perkelt kažką iš popieriaus į realybę. Surast visas galimas bėdas ir paskui, kaip mėgo sakyt Simas, troubleshoot’int ir debug’int. Vakare subraižiau mažą namelį – 2,5×2,5×3,75. Penktadienį susivežėm su E. V. autmošina malkas abei plokštes. Sekmadienio ankstų rytą, kuris buvo iškart po šeštadienio, kada narkomanų būrelis uostė 646 ir apsiuostęs fotkino savo genitalijas, susirinkom – gausi trijų žmonių brigada – fakultetan. Susinešėm malkas, plokštes, pjūklus, cvekus, plaktukus, gerą nuotaiką, viltį ir ėmėms darbuotis. Išpradžių pjovėm ir kalėm. Supjovėm ir sukalėm. Pastatėm ir sakėm “EINASAUKAIPČIADIDELIS!”.

Paskui dar sugalvojom, kad reikia sukt plokštes su medvaržčiais. Susukom. Tada sugalvojom, kad reik suremt visas sienas. Surėmėm. Ką gavom? Mažą. Itin super mažą trobelę.

Plokštės atsilapanojo, atsišerpetojo. Bet jas sutampėm kaladėlėm. Liko tik šaunusis stogas, bet ir stogą sutvarkėm. Net aš ant jo buvau užsilipęs biški kaladėles prisukt. Aišku apsimedvaržčiavau iš baimės. Bet apsimečiau, kad nebijau ir stengiaus atrodyt gražus ir drąsus.

Kad ir kaip niekingai atrodo ta viena šešioliktoji I raidelės, bet mes neslėpėm savo džiaugsmo ir namų statybininkų brigada įsirengė savo trobesį, kuriam visi dailiai pozavo ir džiaugės gana produktyvia diena.

Jei dar nesupratai ką reiškai RAIDĖS, tada privalai ateit balandžio 10 dieną į fizlendą, suprasi. Tik nepamiršk maudymosi paratūros!!!

Kaip ir visi kiti mano įrašai fidi bloge, taip ir šis gimsta visiškai ne savo noru ir juo pasakyti aš nieko nenoriu, tam visiems, kam neįdomu, kas būna, kai bandai barake per savaitgalį išgerti 120 litrų alaus, toliau galite ir neskaityti.

Rytas po pirties. Su keletu fuksų ir pirmu ar antru 45 grįžtam iš pirties. Visi linksmai ir bybiais apipaišyti, bet pavargę, pareinam  savo gimtan barakan ir puolam miegotis. Dienos vidurys po pirties,  į 11 kambarį suvežami maisto likučiai, netrukus pasirodo fuksus-pivonis, nešinas žinios, kad liko šiek tiek alaus, reik damušt.  Dar visi drebantys griebėm tą tuščią (gal 20 litrų tebuvo joj jau) bačką, angliarūšgtės balioną, šaldytuvą, atvilkom į tą gėrio pilną 11 kambarį ir pradėjom dirbti. Kvietėm visus, ką atsiminėm į šį sunkų darbą.  Tuščia bačka baigėsi per sekundę, kaip ir mano atmintis. Visas kitas turinys yra sukurtas ir yra viškas melas.

Toliau sekančiu tekstu galima ir netikėti

Antra bačka, kuri buvo atvilkta pas mane tam, kad vieno žmogaus panelė neišsigąstu, staiga ėmė leisti alų, mes greitai permetėm šlangą nuo tuščios bačkos ant tos ir ėmėmės dirbi toliau. Nors lengvai atsigaivinę alaus likučiais, jau traukėme link miego, o prieš miegą darėme įvairius darbus, kurie buvo skirti prikelti jau mirštančiai FiDi idėjai, bet visus darbos teko traukti ir gelbėti alaus. Mes gėrėm, ir kvietėm draugus, ir blogiui* siūlėme alaus, ir dirbom patys smarkiai, bet juk negali eilinis žmogus išgerti krūvą alaus ir visiškai nejausti alkoholio poveikio!! Mes truputį apgirtome. Galbūt norėjosi ir muzikos garsiau paklausyti, ir pačiam padainuot, bet, kaip žino kožnas barako gyventojas, – nevalia. Tai mes toliau pašnibždomis sėdėjome ir sunkiai dirbome. Žmonės ir vaizdai mano akyse keitėsi vos ne kaip toj dainoj iš “archeologinės lietuvių estrados” (c) Kašuba – …keitės ir miestai ir veidai.. Bet dalis išliko iki galo ir dirbo net ir tada, kada blogis atėjo ir pasakė, kad gana. Ar mes kokie pienburniai, kad mestume tokį atsakingą darbą ir eitume gult. Mes tik nusprendėm, kad laikas keisti dislokacinę poziciją ir pabėgom į 47 baraką, ten nėra blogio. Mes taip manėme. Atėjo blogis ir ten. Tuo metu vienam iš ištikimų darbuotųjų trūko kantrybė ir jis išrėžė visą tiesą jam į akis.

“Tu, blogi” – tarė tvirtasis darbininkas – “esi spintoj gimęs ir augęs, dėl to taip ir p*si visiems protą. Tu girdėdavai, kaip tavo draugai, kurių tu neturėjai ir neturėsi, žaidė kieme, bet pats negalėjai prisijungt, nes spintoj uždarytas buvai!”

“Tyčiokis, tyčiokis” – atrėžė blogis ir pasikvietė drąsujį tiesos skleidėją pasišnekėti su ŠALČIU. Drąsuolis nesidrovėjo, ir pašnekėjo su juo gražiai, tačiau, kaip žinia, žmogus nėra tobulybė, tad drąsos ir atminties sandauga yra konstanta. Žinant, kad drąsuolis drąsos turi pankamai, nesunku įrodyti, kad jo atmintis trumpa. Ką sakė Šaltis buvo sėkmingai užmiršta.

Darbas tesėsi, mūsų ego buvo įžeisti. Kelias liko tik vienas – grįžti į išsvajotąjį 11 kambarį ir tęsti.

Darbininkai kėlėsi ir miegojo, keitėsi ir ištikimai dirbo, kol buvo patvarkyta antrojim, o paskui ir trečioji bačka.  11 kambarį aplankė žmonės, net nematyti nei barake, nei fizikų tarpe. Jei tiesiog plūste plūdo išgirdę šią darbo šauksnią. Daug buvo šnekėta, daug pasakota, daug mokymų pravesta. Ne kiekvienas viską darė gerai:  tai bokalas iš rankų iškrisdavo, tai būdavo pamirštas padėtas kur. Tik kilimas, visgalis, gėrė viską ir be klaidų. Sakoma, kad tas kilimas per du metus yra sugėręs tiek, kiek joks gyvas padaras negalėtų išgerti per visą savo gyvenimą.

Pagaliau atėjo ta lemtinga minutė, kai darbas buvo baigtas ir trečioji alaus bačka nustojo leisti alų. Visi džiaugėsi ir miegojo, net neįtardami, kad pas juso jau skuba Šaltis, apsiginklavęs canon fotoapratūra. Net jis nenorėjo praleisti to kas čia buvo, tačiau buvo išvykęs ir grįžti nespėjo. Dėl to labai supyko, pažadino 11 kambario sargus, atrašė pizdi jiems, ir kadangi užėmė viršesnę vietą, pašalino iš tarnybos. Tuo pačiu dar nusifotgrafo tris bačkas, visur skraidančius bokalus ir 4 dėžes užsivesusių butelių. Išėjo supykęs, kad nieko paragauti supykęs ir visiems skundėsi, kad to barake dar matyti neteko.

O kaip baigėsi ištikimiems 11 kambario sargams? Visiškai baigėsi.

* blogis – spintoj gimęs ir augęs bendrabučio prižiūrėtojas.