Taigi viskas vyko ankstyvą šeštadienio rytą, kai visi dar miegojo skaniuoju šeštadienio miegu ir net nesiruošė keltis. O darbštūs fizikai kėlėsi ir vyko prie medžio centro kovoti su sniego spąstais, kurie buvo įkalinę mūsų mylimiausią gyvūnėlį Diną Zaurą. Nuvykus šiek tiek nuliūdome išvydę, kad esame tik trise, bet supratę, kad darbas pats nenusidirbs grėbėme šiūpeles ir kibome į darbą. Įpusėjus atkasimą išvydome už tvoros vieną pažystamą veidą nešiną, net dviem sniego šiūpeliavimo įrengimais. Tai nieko nelaukę griebėme ją už pakarpos ir pristatėme prie sniego pusnies.

Pabaigus kasti sniegą ir pradėjus ruošti įrankius darbui, pasirodė likusieji darbštieji kolegos grįžtantys iš vestuvių tik dėja vestuvių pyragą kažkur pamiršo. Užtai Broniui paskyrėme bausmę t.y. pakišome po Dinu ir liepėme atsukti kardaną…

o Matelis pamatęs nukastą sniegą ir apsidžiaugęs jo gausa  sudeklamavo labai gražų eilėrašty apie fidi.

Pasakius kalbą iškart pasijutome labai laimingi ir kupini jėgų, tai Arūnas nieko nelaukdamas kibo į sunkiausią padangos ridenimo rungtį, ir įrodė, kad greitai įveikti ją gali netik Žydrūnas Savickas.
Pasportavę visi čiupome įrankius kurių greitai pritrūko ir kibome į darbą. Kas Dinui kojas demontavo, kas juo uodega apnuogino, treti ruošė variklį  ekskursijai į fizikos fakultetą…. Darbo netrūko ir neteko liūdėti…
(P.S. Ačiū Evai už arbatą.)