Ankstyvą šeštadienio rytą buvo suplanuota ilga kelionė Naujon Vilnion su tikslu, kodiniu pavadinimu “Dažysim vėliavas”. O iš tiesų, kaip ir didžioji dalis darbų, vykstančių prieš FiDi, šio tikslas buvo kompanijos susibendravimas atliekant kažkokį juodą ir niekam išskyrus tikram FiDistui nesuprantamą darbą.

Prasidėti viskasturėjo anksti – 8:50 Senosios Plytinės stotelėje 18 autobuso belaukiant, deja mano laikrodis vėlavo 7 minutes ir teko glaustis pas Giedrių ir Joną mašinoje, bet geriau vėliau, nei niekad.

Mus pasitiko gerbiamas V.Rudokas ir iškart nuliūdino primindamas šlovingus laikus žodžiais “O kur bačka alaus? Mūsų laikais nė vienas darbas kitaip nesidirbdavo. Įsileidot moteris valdžion… (po to seka plati šypsena)”. Bet nieko, mes vis dar turėjom truputį vilties, kad darbai nusidirbs.

Pradėjom darbus dvi komandos, vieni anskčiau, kiti vėliau. Vėliavos dažėsi visai neblogai, tikriausiai dėl to, kad nemaža dalis komandos jau turėjo patirties dar nuo praėjusių metų.

Vėliavos nusidažė, mes pavargom, bet net ir nuovargis negadino linksmos nuotaikos beveik pilname 18 maršuto autobuse, grįžtančiame į Saulėtekį, net scenarijų muilo operai pagal stotelių pavadinimus sukūrėm besivaišindami iš 2l kolos butelio už du pem, kurio galiojimo laikas baigėsi dar 2009-ųjų rudens viduryje.

Kam įdomu kaip viskas atrodė žemiau pateikiama vaizdinė medžiaga, žiūrėkit ir pavydėkit.

Kaip skelbia pavadinimas, besisiejantis su šiųmetinės FiDi veteranų pirties tematika, prisiminsim tai, kas vyko ne taip ir seniai – šį savaitgalį. Kaip ir kasmet FiDi „N“ OK komitetas vyresniems ir labiau patyrusiems veteranams organizuoja pirtį, kurios metu visi susėda, prisimena senus laikus, pasigiria vieni kitų bėdomis ir paliūdi, kad vis dar atsiranda tokių, kuriems sekasi, o svarbiausia  – suvartoja ne vieną litrą alaus liežuviui atrišti.

Pasiruošimas pirčiai prasidėjo dar rugsėjo ar spalio mėnesį. Laiko pasiruošimui lyg ir nemažai, tačiau koks rezultatas? Pabandysiu trumpai apžvelgti tai, kas vyko pirties metu.

Viskas prasidėjo dar fakultete ir Kamčiatkos barakuose (nr. 41), kuomet pasiruošusi sunkiam vakarui fizikos studentų kompanija prisikrovė mantos į automobilius ir išskubėjo į pirties vietą – Zujūnus. Kadangi važiavom gausus būrys, netilpusieji į automašinas turėjo pasinaudoti viešojo transporto teikiamais nemalonumais ir belstis į kitą jau nebe visai Vilniaus galą.

Atvažiavom keletu valandų anksčiau, o gal geriau sakyti keletu valandų per anksti, nes, viskam pasiruošę, vis dar laukėm atvažiuojančio autobuso su veteranais.

Nekantraujantis Justusas ir nekantraujanti kasininkė, kuri kiek vėliau labai patiko veteranams (mes turime jos telefono numerį, tad galit kreiptis :) )

Nukrautas vaišėmis baras po truputį pildėsi sklidinais bokalais alaus, kas priviliojo pirmininkę, ir du alaus fuksai puolė ginčytis kuriam gi teks garbė aptarnauti

Draugiškas merginų pasisėdėjimas prie stalo

Linksma FiDi fuksų teatro filmo peržiūra kompiuterio ekrane

Ar šis jaunuolis nieko neprimena??

Keletas nuotraukų tiesiog prisimenant tai, kas vyko tąnakt.

Kol visi linksminosi, vienas (kaip visad žavus ir pasidažęs) vaikinas miegojo ir miegodamas nieko nenutuokiančias jaunas fizikes bandė kabinti, deja…

Kaip visad neapsieita be besimezgančių meilės romanų…

…kiek vėliau virtusių tikrų tikriausiais meilės trikampiais

Tačiau ne visiems sekėsi atrasti tikrąją meilę ir teko liūdniems keliauti namo…

<

Baigėsi viskas šokiais ir linksmybėmis už stalo

Pabaigai reikėtų tarti žodį, kad buvo visko: ir liūdesio dėl negauto pakvietimo, ir džiaugsmo, kad pagaliau viskas baigėsi, ir ištampytų nervų, kuomet „suk kairėn“ dažniausiai reiškė „suk dešinėn“, ir iš gyvenimo ištrintas savaitgalis, ir kvietimas pasikalbėti vyriškai niekam nematant, ir slapta kažkieno rankose atsidūręs juodas markeris…

Bet smagu buvo visgi.

Prasidėjo didžioji savaitė, paskutinė prieš FiDi. Tiksliai nežinau, kodėl, bet mėnesiui atostogų buvo išėjusi džiugi nuotaika, kad FiDi artėja. Galbūt dėl ginčų įvairiais klausimais, galbūt dėl baimės “ar pavyks” -  visgi pirmas kartas, ruošiantis FiDi. Džiugi žinia yra tokia, kad nuotaika šį savaitgalį ėmė ir sugrįžo!!

Grįžo todėl, kad vėl jaučiasi komandinio darbo nuotaikos, bendros idėjos išsipildymo siekis ir visa tai, su kuo man siejasi žodis FiDi.

Darbymetis prasidėjo šeštadienį, kai su Justinu iki galo apgalvojome bulviašaudžio konstrukcijos niuansus. Štai, kas gavosi, na, tai tik viena iš trijų patrankų.

Vėliau atbėgo FiDiTV komanda -  Ovidijus, linksmas vaikinukas, šypsosi.

Ir kas keisčiausia -  the fail time is over! Juostelės galų galiausiai iš 10+ karto pavyko (tokia proga negaila net keleto pasikartojimų bloge!). Justusas ir Kristis dirba.

Darbo procesui ir bendrai pakiliai visų nuotaikai liūdesio suteikdavo vis pasirodančios rudosios juostelės.

Be juostelių ir šiaip nieko neveikimo dar ir virinom, dažėm.

Ne visi buvo patenkinti nuveiktais darbais ir jiems skiriamu dėmesiu.

O dirbom čia, FiDi rūsyje, visiems jau gerai pažįstamame ir eilinį kartą papilnėjusiame naujais, kiekvienam fizikui privalomais buitiniais prietaisais.