Prisipažinsiu – iš pradžių žiūrūjau labai skeptiškai į šį reikalą. Mane persekiojo prisiminimai apie vasaros pradžią, praleistą pas Donatą garaže, todėl jaučiau šiokią tokią baimę važiuodamas pas jį. Taigi, kažkas sugalvojo, kad FiDi metu turėtų vykti dėstytojų ir studentų šachmatų turnyras. Žinome, mes nebūtume fizikai, jei nepasirinktume pačių ekstremaliausių būdų surengti pačio lėčiausio ir letargiškiausio (čia žiūrint iš statistinio žiūrovo perspektyvos) sporto varžyboms. Projektas pradėtas, idėjos generuojamos, beliko tik mintį paversti įmateriją. Po darbo grįžau įbaraką, persirengiau, pagriebiau ratą ir išbšgom įkiemą, kur mūsų jau laukė transporto priemonė su Donatu ir Natalija viduje. Pirmoji stotelė – Senukai. Ten po ilgo stovėjimo, bandymo perrūkti vieni kitus ir apmąstymo, nusipirkome 50 metrų 30mm diametro plastikinio vamzdžio. <minties šuolis> Pagaliau nusigavę pas Donatą įAvižienius pradėjom galvoti (iš dalies tą procesą būtų galima pavadinti ir taip) kaip įgyvendinti šachmato idėja. Ratas pasirinko karkasą iš vielos, aš su Natalija prisijungėme prie jo. Donatas, jo brolis Gedas ir Tomašas sugalvojo kitokį variantą su bačkom ir pan. Taigi dvi komandos, vienas vakaras ir tikslas – šachmatai. Kol mes lankstėm vielas, kita komanda virino ilgą ir siaurą metalinę plokštę prie 1,94 m skersmens baškos.

Niekas nesuprato, kaip mes visi atsidūrėme prie vieno ir to paties projekto, tačiau šachmato griaučiai buvo sulipdyti. Niekas nemirė (nors aš ir Gedas pajautėme ką reiškia šlapiomis pirštinėmis laikyti strypą, kurą tuo metu virina)… Rezultatas patiko visiems. Štai jis:

po visų nesutarimų, debatų, įkyrėjimų vieni kitiems ir minčių šuolių mes pagaliau susiruošėme važiuoti namo ir… Matildai baigėsi kuras. Dar dvidešimt minučių užtrukome traukydami Matilda po Avižienius.

Grįždami namo užsukome įPilaitę ir suvalgėme po kebabą (jei taip būtų galima pavadinti mėsą su kopūstais blyne ir nieko daugiau), taip pat pasveikinome Nataliją su gimtadieniu. Visi, kas skaito šį įrašą prašome tai padaryti nedelsiant, jei to dar nepadarėte. Jei jau padarėte – padarykite dar kartą. Gero niekada nebus per daug… O gal?!

Šiandien per mūsų konferenciją nuvilnijo liūdna žinia. Leiskite, pacituosiu:

“Dear Madam/Sir,
thank you for your message.

The IAU does not designates names of stars, and therefore
we cannot cope with your request. Information on naming
issues can be found at < http://www.iau.org/FAQs.56.0.html >

Wishing you much success with your festivities,
best regards,

K.A. van der Hucht”

Tai buvo atsakymas į rato klausimą dėl žvaiždės pirkimo iš IAU (International Atstronomial Union). Jiems nerėpi mokslo populiarinimas Lietuvoje ir Europoje. Ir nerėpi FiDi svarba mėsų gyvenime. Daugelis gali susidaryti nuomonę, kad aš esu žiaurus žmogus (kai kas gal būt tokią nuomonę jau susidarė), bet turiu mintį, kad kitą kartą prie prašymo bendradarbiauti reikia prirašyti tokį prierašą:

“We would like you to know, that this year we have planned to kill a special someone. If you don’t want to have any troubles and are interested in living some years, than please, take this proposal in a very serious consideration!”

O jei šiek tiek rimčiau, tai tikrai labai liūdna, kad negalėsime turėti FiDi žvaigždės. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, kadangi visada galime nusipirkti labai brangų popierių iš bet kokios amerikiečių internetinės kompanijos ir tvirtinti, kad žvaigždė ?-sgr, esanti Šaulio žvaigždyne priklauso FiDi…