Vieną drėgną lapkričio penktadienį trys džentelmenai iš vienos studentiškos organizacijos užsidėjo savo šliubinius rūbus, prakratė savo užkerpėjusius sąnarius ir pasileido bėgti gatvių didžiuoju kunigaikščiu – Gedimino prospektu.
“Kam gi bėgti Gedimino prospektu ir kas tas dėdė?”- nedrąsiai paklaustų trečio kurso fizikos studentas Marius. Taiklus klausimas, Mariau, nujaučiu, kad ne šiaip fiziką mokaisi. Mariau, kiekvienas doras Vilniaus pilietis žino, kad Gedimino prospektu reikia eiti iš lėto, dailiu žingsneliu ir neskubant. Juk, reikia pasigrožėti neįprasta tvarka, architektūra, na ir retsykiais, kokia gražia, pasidabinusia panele. Tačiau, šie gyvenimo pavasario sulaukę mustangai bėgo ne dėl to, kad jie vėlavo į paskaitą ar retai važiuojantį autobusą. Uoj ne, jie bėgo už blaivią Lietuvą. Ai, o tas dėdė – Valančius.
Jie bėgo ne vieni, juos palaikė Lietuvos blaivybės sąjungos broliai. Šie kartu bėgantys valančiai mokėjo ūbauti iš širdies. “Mes už blaivią Lietuvą!”- aidėjo nuo šūkių Vilniaus trachėja. Kiekvienas jų spartus žingsnis atėmė iš pasiklydusios sielos butelį ir pakeitė jį viltimi. Neperdėsiu, tai buvo ne maratonas, o vyrai, nors ir mustangai – bet ne atletai, o dar priedo su gražiais rūbais – baisu sutaršyt. Todėl blaivybei užteko nesveiko skaičiaus kilometrų – 3,5 . “Kodėl tiek?”. Ak,vėl tu, Mariau. Priežastis nėra ypatinga, tad tau atskleisiu. Tiek jų yra bėgant nuo katedros iki seimo ir atgal. Po žygdarbio vyrus didžioje katedros aikštėje pasitiko gausi auditorija – organizatoriaus sesė, nešina fotoaparatu.
Sužinojome , kad apklausos rodo, jog 20% Lietuvos negeria. Įdomu, kiek procentų nevalgo? Už paslaugą tėvynei trys džentelmenai gavo vienerius marškinėlius, po sagę ir kamuoliuką, nuo kurio nesinori rūkyti.
Ir tu, mielasis skaitytojau, gali protinti tautą bėgdamas kartu pirmais kiekvieno mėnesio penktadieniais, kaip gerbiamos studentų organizacijos narys.
Naujausi komentarai